„Education Talks“. Ar žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą reikėtų apibrėžti pagal jo sutrikimus?

Pandemija sužadino dezinformacijos ir melagienų antplūdį Europoje ir kitur pasaulyje. Tokios krizės paskatino žmones labiau domėtis žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumu, bet ar į šį dalyką žiūrime tinkamai? Naujosios Sorbonos universiteto (Prancūzija) žiniasklaidos priemonių ir IRT sociologijos profesorė Divina Frau-Meigs tikina, kad žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumas yra daugiau nei jo sutrikimai, ir svarsto, ko mokyklos ir politikos formuotojai gali imtis, kad raštingumą skatintų.

Sveiki, mano vardas Divina Frau-Meigs. Esu Naujosios Sorbonos profesorė ir žiniasklaidos priemonių naudojimo ir informacinio raštingumo specialistė – tai sritis, kur darbuojuosi apie 40 metų.

Kas, kalbant apie žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumą, šiuo metu kelia didžiausią susirūpinimą?

Žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo sritis šiuo metu klesti, iš dalies dėl to, kad susidūrėme su keliomis demokratijos krizėmis. Taigi raštingumas daugiausia skatinamas kreipiant dėmesį į informacijos sklaidos sutrikimus, t. y. neapykantą kurstančią kalbą, melagienas, priekabiavimą kibernetinėje erdvėje ir t. t. Tad vienas iš man susirūpinimą keliančių dalykų yra tas, kad galime prarasti holistinę žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo viziją, taip pat apimančią galimybes ir kūrybingumą, neatsiejamą nuo tokios patirtinio mokymosi pedagogikos. Kitas mano rūpestis yra tai, kad dabar, bent jau Europoje, turime direktyvą, Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą, pagal kurią valstybėms narėms tai [rūpintis raštingumo plėtra] privaloma, tačiau direktyvoje numatytas ir platformų indėlis: platformos turėtų mokyti žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo ir jį skatinti. Baiminuosi, kad šios platformos, prisidedančios prie informacijos sklaidos sutrikimų, galbūt nėra geriausi ir nekalčiausi veikėjai įsitraukti į žiniasklaidos priemonių naudojimo ir informacinio raštingumo ugdymą.

Kaip pandemija pakeitė žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo panoramą?

Žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo panoramą smarkiai pakeitė kovidas. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga įsteigė EDMO – skaitmeninės žiniasklaidos stebėjimo centrą, kurio pagrindinis darbas yra kovoti su dezinformacija ir tikrinti faktus; Švietimo, jaunimo, sporto ir kultūros generaliniame direktorate (DG EAC) taip pat suburta nauja ekspertų grupė skaitmeniniam raštingumui skatinti, jai priklausau ir aš. Taigi yra daugybė galimybių pristatyti žiniasklaidos priemonių naudojimo ir informacinį raštingumą kaip vieną iš sprendimų.

Kaip mokyklos gali geriau spręsti tokias problemas kaip radikalizavimas ir sąmokslo teorijos?

Būtina didinti visos mokyklos, mokyklos vadovybės sąmoningumą. Mat paskui jie gali rengti savo pačių strategijas ir paneigti melus užbėgant jiems už akių, būti iš anksto pasiruošę. Pavyzdžiui, galima paskirti jaunuolius-ambasadorius, kurie, iškilus problemai tarp bendraamžių, galėtų apie tai pranešti, ar kažkaip panašiai. Galima parengti konkrečius mokytojus, kurie rūpintųsi kolegomis. Galima pasikviesti pagalbos iš išorės, ekspertų ne iš mokyklos: žurnalistų, vedėjų, tarpininkų iš policijos, kitų veiklos sričių. Dažnai, bent jau Prancūzijoje, visa tai pakišama po gerovės ir geros atmosferos mokykloje kepure, nes, be abejo, tai, kas vyksta internete, turi pasekmių ir atsijungus, ir atvirkščiai.

Ko tikitės, galvodama apie žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumo politikos ir praktikos Europoje ateitį?

Esu optimistiškai nusiteikusi dėl žiniasklaidos priemonių naudojimo ir informacinio raštingumo ateities. Dabar aktyvuoti visi lygmenys. Žinoma, dar turime pasirūpinti, kad planai būtų įgyvendinti. O kausiuosi aš dėl dviejų dalykų. Vieną vadinu „MILComp“ – t. y. norime parengti žiniasklaidos priemonių naudojimo ir informacinio raštingumo kompetencijų modelį, kurį būtų galima prišlieti prie dabartinės skaitmeninės kompetencijos programos „DigComp“ – ties tuo dabar dirbame. Kitas siekis – užtikrinti, kad žiniasklaidos priemonių naudojimo raštingumas būtų įtrauktas į pagrindinę ugdymo programą nuo pirmos iki dvyliktos klasės, nes jis negali būti ugdomas prabėgomis kada papuola kaip koregavimo kintamasis, kai turi laisvą minutę, atliekamą valandą. Raštingumo lavinimas visada buvo tarpdisciplininis ir toks ir turėtų likti, bet esame verti taip pat jį išskirti kaip atskirą dalyką greta kitų pagrindinių mokymo dalykų.