„Education Talks“. Bendras mokymosi erdvių projektavimas

Mokytojai, mokiniai ir kiti su mokykliniu ugdymu susijęs subjektai gali padėti pritaikyti savo mokymosi aplinką ar net sukurti ją nuo nulio. Mastrichto universiteto docentė Karena Könings, pasakoja apie dalyvaujamąjį mokyklų dizainą, pastatų informacijos modeliavimą ir kitas temas.

Koks turėtų būti mokyklų aplinkos projektavimo procesas?

Nėra vieno recepto, kaip turėtų atrodyti mokyklos. Svarbiausia, kad pačioje mokykloje būtų pradėta diskusija apie pedagoginę ir švietimo viziją. Atsižvelgdamos į savo ugdymo tikslus, mokyklos matys, kokios aplinkos ypatybės atitinka pasirinktą pedagogiką ir kaip jos gali padėti siekti mokymosi ir mokymo idealų.

Pateikite keletą pavyzdžių, kaip architektūra dera su ugdymo vizija.

Nyderlanduose, „De Werkplaats“, netoli Utrechto neseniai buvo pastatyta visiškai nauja vidurinė mokykla. Tą patį padarė ir vidurinė mokykla „UCL akademija“ Londone – ji taip pat pastatė visiškai naują pastatą mokiniams ir mokytojams. Abu šie statybos sprendimai dera su mokyklų ugdymo vizija ir pedagogika, kuri daugiausia grindžiama projektiniu darbu. Mokiniai atlieka autentiškas užduotis ir dirba mažose grupelėse padedami mokytojų. Tai jeigu norite taikyti daugiau projektinio darbo ir grupinio darbo, taip pat skatinti savarankišką mokymąsi ir naudotis el. mokymusi, jums reikės kitokių erdvių negu tradicinės klasės.

Kaip mokyklos gali pritaikyti esamas erdves?

Žinoma, geriausia būtų, jeigu galėtumėte pasistatyti visiškai naują aplinką, nes tada būtų įmanoma atsižvelgti į visus pageidavimus ir poreikius. Tačiau, suprantama, kad tai įmanoma tik nedaugeliu atvejų, taigi kur kas dažniau mokyklos pritaikys esamą pastato dizainą, fizines erdves. Svarbu, kad į šį procesą įsitrauktų skirtingi suinteresuotieji subjektai, ir pamatyti, kad jei norime dirbti grupinį darbą, esami baldai tam netinka, taigi galbūt turime ieškoti kitokių baldų arba perstatyti klasėse esančius baldus. Klasės gali būti šiek tiek didesnės. Jeigu mokykla mano, kad klasės per mažos, ir neleidžia taikyti norimos pedagogikos, galbūt galite nugriauti sieną tarp patalpų.

Kaip su dalyvaujamuoju mokyklos dizainu dera vaizdinės priemonės?

Ypač todėl, kad kiekvienas turi savo patirtį ir kompetenciją, kurią įtraukia į procesą, svarbu vaizdžiai pateikti tai, apie ką mes kalbame. Taigi bandome sukurti bendrą minčių modelį, bendrą idėją apie tai, kaip turėtų atrodyti mokyklos pastatas. Mes galime galvoti apie skirtingas priemones. Tai gali būti tiesiog paprasti brėžiniai, tačiau taip pat gali būti sudėtingesnis procesas, kuriam galime naudoti programinę įrangą, tokią kaip pastatų informacijos modeliavimas (BIM), kuri leidžia architektams parodyti, kokie bus kuriami pastatai.

Kas turėtų dalyvauti šiame procese?

Abi mano minėtos mokyklos, t. y. „UCL akademija“ Londone ir „De Werkplaats“ Bilthovene, Nyderlanduose, projektavimo etape subūrė skirtingus suinteresuotuosius asmenis: mokytojus, mokinius, vadovus ir architektus. Be to, jos suprato, kad šis procesas labai sudėtingas, nes prisidėjusių asmenų požiūriai skyrėsi.

Neseniai atliktame tyrime mes prašėme tokių suinteresuotųjų šalių, tiksliau, tarpdalykinių komandų, surengti „minčių lietų“, kaip būtų geriausia įgyvendinti šį procesą, t. y. kaip drauge suprojektuoti mokyklos pastatą. Subūrėme keturias grupes, kiekvienoje jų buvo architektas, mokytojas, mokinys ir švietimo srities dizaineris. Taip buvo sukurtas šis tarpdalykinis dalyvaujamojo pastato projektavimo modelis, kuris atskleidė, kad skirtinguose pastato projektavimo proceso etapuose dalyvauja skirtingi asmenys, skirtingi suinteresuotieji subjektai, ir visiems jiems kiekviename etape tenka skirtingi vaidmenys.

Pavyzdžiui, kuriant pedagoginę ir ugdymo viziją architekto indėlis bus mažesnis, tada, kai galvojate, kaip turi atrodyti erdvė, architekto vaidmuo išaugs, o įgyvendinant projektą, šis vaidmuo ir vėl sumažės. Taigi tai dinamiškas procesas, ir šis modelis gali tapti praktiniu įrankiu, padedančiu jį planuoti ir stebėti.