Geras, blogas ir bjaurus būdai įtraukti jaunimą priimant sprendimus

Pav. „Generation d-Liberation“ (Soundous Boualam nuotr.)

Dalyvavimo kopėčios turi daug laiptelių. Universiteto studentas ir OBESSU valdybos narys Petras Francas aptaria, kokią pakopą turėtų užimti mokyklų mokiniai.

Nevyniokim žodžių į vatą: kad ir kiek būtų kartojama, kaip svarbu įtraukti moksleivius, daugybė šį straipsnį skaitysiančių mokytojų iš savo patirties gali pasakyti, kad kai kurie vaikai ir jaunimas tiesiog nelinkę įsitraukti į sprendimų priėmimą. Dažnai nesuvokiama, jog abejingumas gali kilti iš to, kad šios grupės nepratusios, kad kas nors jų nuomonės paisytų arba paklaustų, ko jos norėtų. Vis dėlto, jų indėlis ir patirtis yra gyvybiškai svarbūs, keičiant visuomenę taip, kad ši atitiktų jų poreikius.

Turėdamos tai omenyje, kai kurios mokyklos, ugdymo įstaigos ir švietimo iniciatyvos skatina dalyvavimą, vertindamos jį kaip pilietinio ugdymo tąsą. Esu įsitikinęs, kad šiuos du dalykus reikia atskirti. Mokinių tarybos, sprendžiančios nepavojingas problemas ir kokios spalvos servetėlių laikiklius parinkti mokyklos valgyklai, niekaip negali būti laikomos sveiko dalyvavimo pavyzdžiu. Iš tiesų tai joks dalyvavimas – nesvarbu, ar puoselėja derybinius gebėjimus, demokratiją ir pilietiškumą – visa, kas svarbu pilietiniame ugdyme.

Kertinis akademinės literatūros apie dalyvavimą akmuo yra dalyvavimo kopėčių modelis. Politikos analitikė Sherry Arnstein taikliai pastebėjo, kad dalyvavimas dalyvavimui nelygu, kaip ir ne visa galia vienoda: kopėčios atspindi skirtingus dalyvavimo laipsnius. Žemiausiose pakopose piliečiams valdžia tiesiog pasako, ką daryti. Žmonėms kopiant aukštyn, jie vis daugiau žino apie veiklą, kurioje dalyvauja, ir turi svaresnį žodį ją valdant. Jei vaikas dalyvauja politiniame proteste nežinodamas jo tikslo, jis, remiantis šiuo modeliu, yra manipuliuojamas. Jei jis tegali spręsti, kokius servetėlių laikiklius parinkti, tokia galia tėra formali. Tikrą pilietiškumą asmuo įgyvendina tik kopėčių viršuje, kur numatytas visiškas įsitraukimas – piliečių valdžia.

Mes, Europos moksleivių sąjungų organizacinis biuras (OBESSU), manome, kad mokyklos paskirtis yra ne tik sugriauti socialinius barjerus ir ugdyti emancipuotus aktyvius piliečius, bet ir įtraukti juos į visų juos veikiančių klausimų sprendimą. Atskyrę pilietinį ugdymą ir tikrą dalyvavimą ir parodę, kad jie ne visada eina drauge, pažiūrėkime, kaip galėtų atrodyti juos jungiantis procesas.

Vienas praktinio pilietinio ugdymo ir dalyvavimo suderinimo pavyzdžių yra šviežutėlis, ką tik iškeptas OBESSU projektas „Generation d-Liberation“. Jo tikslas – įgalinti vidurinių mokyklų mokinius patiems burtis į vietos jaunimo susirinkimus, kur bendraamžiai galėtų aptarti visiems jiems rūpimas temas. Susirinkimui nusprendus dėl bendrų reikalavimų, jie pateikiami Konferencijai dėl Europos ateities. Procesas apima tiek jaunimo pilietinį lavinimąsi, tiek tikrus bandymus įnešti pokyčių. Pasirodo, nebūtina rinktis vieno iš dviejų.

Šiuolaikinė visuomenė leido įduoti valdžią į „paprastų žmonių“ rankas – piliečių savivaldumas yra dalyvavimo idealas. Jaunimas labai palaiko šitą idėją. Tačiau darbas – abipusis: jaunieji piliečiai turi keisti savo aplinką, o aplinka turi palaikyti jų pilietiškumą, leisdama jiems tai daryti. Tam, kad jaunieji piliečiai formuotų visuomenę, visuomenė turi pasirūpinti, kad tų jaunųjų piliečių atsirastų.


Petr Franc

Petr Franc yra OBESSU valdybos narys. Dirbęs patarėju švietimo klausimais ir išrinktas mokinių atstovu vietos, regiono, šalies ir tarptautiniu lygmenimis, šiuo metu studijuoja teisę ir socialinius mokslus Karolio universitete Pragoje.

Žymės: