Mokymasis siekiant tvarumo: žengiant nuo žaliojo dekoro prie rimtos reformos

Pav. pict rider (Adobe Stock)

„Jei atvirai, kai pirmąkart pamačiau naujos ES siūlomos rekomendacijos dėl mokymosi siekiant aplinkosaugos tvarumo pavadinimą, susimąsčiau: „Kam telktis į aplinkosaugos tvarumą – ar taip nepražiopsoma tvarumo esmė?“ Tvarumas – nepasiekiamas kreipiant dėmesį vien į aplinkosaugą, ekonomiką, visuomenę ar kultūrą: svarbu atsižvelgti į visus šiuos aspektus ir jų tarpusavio sąveiką“, – sako profesorius Arjenas Walsas, šiame tekste dėstantis, kaip švietimas turėtų keistis, kad pajėgtų tvarkytis su išlikimui grasinančiais pavojais.

Švietimas šiandien: kokie mūsų prioritetai?

Švietimas visuomenėje turi bent tris funkcijas: socializacijos, kvalifikacijų teikimo ir asmeninio tobulėjimo. Kalbant apie mokymąsi siekiant tvarumo, reikia rimtai apsvarstyti, ką šios skirtingos funkcijos reiškia aplinkosaugos krizės akivaizdoje.

Socializacija susijusi su dalykais, vertybėmis ir normomis, rūpinčiais mums kaip visuomenei. Daug kur pasaulyje rūpinimasis savimi, verslumas ir ambicingumas, atvirumas idėjoms ir lanksti mąstysena, mokymasis visą gyvenimą nurungė solidarumą ir teisingą dalijimąsi.

Kvalifikacijos reiškia gyvenime būtinais laikomus įgūdžius ir gebėjimus. Šiais laikais tai daugiausia būtų įgūdžiai, reikalingi klestėti globalėjančioje ir greitai kintančioje ekonomikoje, o ne atsakingam piliečiui padedantys „gyvenimo įgūdžiai“.

Asmeninio tobulėjimo esmė suteikti mokiniams erdvės ir pagalbos tapti save išreiškiančiomis asmenybėmis, suvokiančiomis, kad yra platesnis pasaulis. Deja, toks „mokymasis būti ir tapti“ dažnai stumiamas į paraštę, nes mokyklos linkusios koncentruotis į tai, ko reikalauja nacionalinės ugdymo programos. Vadinamasis mokinio „vidinis tvarumas“, kaip ir socialinis emocinis ugdymasis, nesulaukia daug dėmesio.

Tam, kad pakeistume švietimą, turime…

Suteikti mokytojams ir mokiniams laisvę mokytis, eksperimentuoti nesuvaržytiems nurodytos ugdymo programos ir egzaminų tramdomųjų marškinių. Tik tada mokymas galės atspindėti mokinių gyvenamąjį pasaulį, problemas ir interesus. Parengti lokalizuotą ugdymo programą nėra lengva, tam reikia palaikyti ryšį su vietos bendruomene ir suinteresuotaisiais asmenimis, tačiau lokalizacija paverčia švietimą aktualesniu ir įdomesniu.

Sudaryti sąlygas peržengti mokomųjų dalykų, mokyklos ir bendruomenės, socialinio–emocinio, kognityvinio ir įkūnyto mokymosi formų ribas. Tvarumo problemos yra sudėtingos, ir švietimas turėtų nagrinėti šį kompleksiškumą. Tam, kad padarytume mokyklos valgyklą tvaresnę, turime gvildenti energetikos, teisingumo, anglies dioksido pėdsako, įperkamumo, lyties, gyvūnų gerovės, vietinių ir importinių, ekologiškai ir įprastai užaugintų produktų priešpriešos ir kt. klausimus. Tai sudėtingi klausimai, nebūtinai turintys neginčijamus atsakymus, bet jie pernelyg svarbūs, kad būtų supaprastinti ar, dar blogiau, ignoruojami.

Pakeisti baimės kultūrą vilties pedagogika. Daug jaunų žmonių jaudinasi dėl ateities: reaguodami į tai, turime sukurti mokymosi aplinką, kviečiančią mokinius kartu ir savarankiškai kurti, įgyvendinti veiksmų planą, taip padėdami jiems tapti aktyviais pokyčio nešėjais.

Aktyviau apmąstyti savo ir mokyklos įkūnijamas moralines vertybes. Nekreipdami dėmesio į savo pagrindines vertybes, galime tapti itin kompetentingi ir išradingi, bet galiausiai skatinti netvarius įpročius ir elgseną, nes stokojame pamatinės rūpesčio ir atjautos kitiems (įskaitant ir kitas rūšis) etikos.

Į rūpinimąsi tvarumu įtraukti visą mokyklą, nes tai leidžia mokyklos bendruomenei ir politikos formuotojams sistemiškai, holistiškai įdiegti tvarumą visame mokyklų tinkle ir platesnėje bendruomenėje. Pasaulyje yra jau taip dirbančių mokyklų.

Nuostabu, kad Europos Sąjunga taip pat kaip UNECE ir UNESCO gręžiasi į švietimą, kaip pagrindinį dėmenį, kuriant tvaresnį pasaulį. Tačiau mokymasis siekiant tvarumo žlugs, tiesą pasakius, pridarys daugiau žalos nei naudos, jei tebus žalias fasadas ir remsis „sužymėkim varneles“ mąstysena. Senoji prieiga galėjo veikti atsakomybės kultūroje, bet ji visiškai netinka, jei norime, kad mokyklos prisidėtų prie tvaresnės, įkvepiančios ir viltingos ateities kūrimo.


Arjen Wals yra Vageningeno universiteto transformatyvaus mokymosi siekiant socioekologinio tvarumo profesorius, taip pat universitete vadovauja UNESCO tyrimų centrui. Yra Norvegijos gyvybės mokslų universiteto (NMBU) ir Vakarų Norvegijos taikomųjų mokslų universiteto (Bergenas) kviestinis profesorius. Rašo tinklaraštį www.transformativelearning.nl.