Didžiausią tiesioginį ir ilgalaikį poveikį vaikų mokymuisi ir raidai turi tėvai ir šeima. Būdami pirmieji ugdytojai, jie atlieka itin svarbų vaidmenį savo vaikų ugdymo procese. Vaiko kognityvinei, socialinei ir emocinei raidai labai svarbi stimuliuojanti ir mokytis skatinanti namų aplinka, taip pat tėvų įsitraukimas į mokyklinę veiklą. Teigiamą ilgalaikį poveikį vaikų motyvacijai mokytis, jų dėmesiui, elgesiui ir akademiniams pasiekimams nuo ankstyvos vaikystės daro žaidimai su vaikais, knygų skaitymas, pagalba ruošiant namų darbus, mokykloje praleistos dienos aptarimas, dalyvavimas tėvų ir mokytojų susitikimuose ir kitoje mokyklos veikloje. Tėvų lūkesčiai vaikų akademinių pasiekimų atžvilgiu taip pat yra labai svarbūs ugdant vaiko mokymosi įgūdžius. Todėl, kad vaikų ir jaunuolių raidos procesas vyktų sklandžiau, labai svarbu megzti šeimos ir mokyklos partnerystės ryšius ir tėvus, kaip mokymosi partnerius, įtraukti dar ankstyvoje vaikystėje.
Shutterstock.com
Vis dėlto santykiai tarp mokyklų, tėvų ir šeimų ne visada gali klostytis darniai. Daugelis nepalankiomis sąlygomis gyvenančių tėvų, nors kelia aukštus lūkesčius ir linki viso ko geriausio savo besimokantiems vaikams, gali nepanorėti įsitraukti, nes jaučiasi nepakankamai susipažinę su esama mokyklos sistema ir atitolę nuo mokyklos kultūros ir jos kalbos. Kai kuriems iš jų gali nepakakti motyvacijos dėl jų pačių patirties ar nesėkmių mokykloje, be to, jie gali jaustis negebantys padėti savo vaikams. Tėvai migrantai gali jaustis pernelyg stokojantys kalbinių įgūdžių, kad galėtų bendrauti su mokykla, padėti savo vaikams ir stebėti pažangą; jie gali nedrįsti įsitraukti ir dėl to, kad jaučia atotrūkį tarp savo ir priimančiosios šalies kultūros ir vertybių, atstovaujamų mokykloje. Tėvai gali būti nelinkę įsitraukti ir tokiu atveju, jei vaikus augina vieni, dirba ilgą darbo dieną arba negali pasinaudoti lankstaus darbo grafiko galimybėmis.
Kita vertus, mokytojams gali pasirodyti, kad tėvai yra pasyvūs, prisitaikėliški ar įkyrūs, arba gali būti, kad jiems pritrūks laiko ir patirties bendrauti, megzti ryšį ar palaikyti draugiškus santykius su kitokioje aplinkoje gyvenančiais tėvais. Gali būti, kad mokytojai baiminsis, jog tėvų įtraukimas pareikalaus daug laiko ir dėl to nukentės jų kaip mokytojų pareigos. Kai kuriais atvejais tėvų įtraukimas ir bendravimas su tėvais gali būti nepakankamai pripažįstamas kaip svarbus mokytojo ir mokyklos uždavinys skatinant sėkmingą ugdymą. Be to, kai kurias tėvų atsiribojimo ar inertiškumo priežastis mokytojai patys nelabai gerai supranta, ir lieka neaišku, kokį vaidmenį tėvai atlieka mokyklos gyvenime.
Reikia, kad veiksminga šeimos ir mokyklos partnerystė būtų grindžiama abipuse pagarba ir kiekvienos šalies vertybių, privalumų ir kompetencijos pripažinimu. Reikia, kad, nepaisant kilmės ir išsilavinimo, visi tėvai ir šeimos jaustųsi, kad mokykloje yra laukiami , ir suprastų esantys galimybių šaltinis. Reikia, kad nuo pat ankstyvos vaikystės tėvai būtų pripažįstami ir tinkamai remiami kaip vaikų ugdymo partneriai.
Tyrimų rezultatai rodo, kad sprendžiant mokykloje besimokančių vaikų elgsenos problemas, labai svarbu taikyti tarpdisciplininį požiūrį, į problemos sprendimą įtraukiant tėvus, vaikus, mokytojus ir specialistus.
Daugiau informacijos:
Claveria, J. V., and Alonso, J. G., „Why Romà do not like mainstream schools: Voices of a people without territory“, Harvard Educational Review, Vol. 73, No. 4, 2003, p. 559–590.
Downes, P., „Mokyklos nebaigimo prevencija: diferencijuoto, holistinio ir sisteminio požiūrio į tėvų įtraukimą Europos šalių mokyklose link (angl. Towards a Differentiated, Holistic and Systemic Approach to Parental Involvement in Europe for Early School Leaving Prevention)“, programos URBACT projektui PREVENT parengta ataskaita, 2014.
Sheridan, S., Hoo Ryoo, J., Garbacz, A., Kunz, G., Chumney, F., 2013, „The efficacy of conjoint behavioral consultation on parents and children in the home setting: Results of a randomized controlled trial“, Journal of School Psychology, Vol. 51, p. 717–733.
