3. Parama moksleiviams
Moksleivių poreikiai turėtų būti švietimo sistemos dėmesio centre. Visi moksleiviai turi teisę į kokybišką švietimą, tinkamą mokymo programą, deramą vertinimą, vienodas ir vertingas mokymosi galimybes. Mokyklos turėtų užtikrinti tokią aplinką, kurioje būtų gerbiama moksleivių įvairovė, įskaitant skirtingus mokymosi poreikius, kad kuo labiau atsiskleistų kiekvieno jauno žmogaus potencialas. Kokybiška švietimo sistema turėtų atitikti moksleivių poreikius, užuot vertus moksleivius taikytis prie esamos sistemos. Tai turėtų užtikrinti, kad moksleiviai įsitrauktų į mokymosi procesą ir aiškiai suvoktų savo mokymosi tikslą. Tai svarbūs veiksniai, skatinantys likti mokykloje.
Shutterstock.com
Svarbu, kad galimi mokymosi sunkumai būtų nustatomi ankstyvojo ugdymo laikotarpiu ir kad tinkama parama vaikams būtų suteikiama dar prieš jiems pradedant lankyti pradinę mokyklą. Nesvarbu, ar diagnozė skelbiama prevencijos etapu, ar vėliau, mokyklos turėtų gebėti skubiai nustatyti sunkumus arba kognityvinio, emocinio ir elgsena pagrįsto atsitraukimo nuo mokslų ženklus ir būti visapusiškai pasirengusios padėti. Turėtų būti parengtos paramos gairės, apimančios įvairias skirtingoms moksleivių grupėms pritaikytas skirtingo pobūdžio priemones. Galima įvardyti tris intervencinių veiksmų lygius:
- universalioji parama – visiems moksleiviams;
- tikslinė parama – vidutinio rizikos arba poreikių lygio moksleivių grupėms;
- individuali parama – intensyvus intervenciniai veiksmai, jei rizikos arba poreikių lygis yra nuolatinio pobūdžio arba itin aukštas.
Paramos moksleiviams gairės turėtų būti visapusės ir visaapimančios ir atspindėti visus moksleivio gyvenimo aspektus: akademinį, emocinį, sveikatos ir t. t. Ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama pasitikėjimo, emocinių saitų ir mokymosi motyvacijos puoselėjimui. Parama turėtų būti įtrauki ir apsaugota nuo galimų etikečių, kurios gali būti klijuojamos rizikos grupei priskiriamiems moksleiviams.
Tiksliniai ir individualūs intervenciniai veiksmai, taikytini rizikos grupei priskiriamiems moksleiviams, bus veiksmingesni, jei juos vykdys skirtingų sričių specialistų darbo grupės (mokyklos darbuotojų arba į mokyklas pasikviečiant išorės specialistus) ir jei jose dalyvaus visi su konkrečiais moksleiviais bendraujantys asmenys – šeimos nariai, giminaičiai ar savanoriai. Individualus paramos planas, suderintas su pačiu moksleiviu ir jo šeima, gali padėti nustatyti aiškius pasiekiamus tikslus, susijusius su problemų sprendimu ir pažangos stebėsena.
Daugiapakopės (trijų pakopų) paramos moksleiviams sistemos pavyzdys. Suomija
Suomijos pagrindinio ugdymo sistema pagrįsta ilgalaikės įtraukties samprata. Pagrindinis ugdymas yra visiems vienodas. Moksleiviai neskirstomi nei pagal kryptis, nei pagal gebėjimus, tačiau jiems individualiai padedama sėkmingai įveikti pagrindinio ugdymo etapą. Nacionalinės pagrindinės mokymo programos pakeitimais, kurie yra taikytini ikimokykliniam ir pagrindiniam ugdymui (2010 m.), numatytas naujas sisteminis paramos organizavimo metodas. Taikant šį metodą, daugiausia dėmesio skiriama tam, kad parama būtų suteikiama kuo anksčiau, taip užkertant kelią problemų atsiradimui ir didėjimui.
Parama augimo, mokymosi ir mokyklos lankymo požiūriu yra trejopa: bendro pobūdžio, intensyvioji ir specialioji.
Bendro pobūdžio paramą gali gauti visi. Tai neatsiejama kasdieninio mokymo ir mokymosi proceso dalis. Intensyvioji ir specialioji parama grindžiama nuodugniu vertinimu, kurį atlieka skirtingų sričių specialistų grupės, ir ilgalaikius poreikius atspindinčiais individualiais mokymosi planais.
Jei bendro pobūdžio paramos nepakanka, mokyklos mokinių gerovės užtikrinimo grupė atlieka individualų vertinimą ir sudaro intensyviosios paramos planą. Paskui sudaromas mokymosi planas.
Jei nepakanka ir intensyviosios paramos, imamasi papildomų, ekstensyvesnių pedagoginių priemonių. Švietimo paslaugų teikėjas surenka informaciją iš mokytojų ir mokyklos gerovės užtikrinimo grupės. Remdamasis šia informacija, švietimo paslaugų teikėjas priima oficialų sprendimą dėl specialiosios paramos. Atsižvelgiant į šį sprendimą, sudaromas išsamus individualus ugdymo planas.
Daugiau informacijos:
Downes, P., 2011, „Skirtingų sričių specialistų mokyklos nebaigimo prevencijos grupės. Tarptautiniais faktais ir tyrimų rezultatais pagrįstos Europos strategijos kūrimas“, NESET tyrimo ataskaita.
ECORYS, „Mokyklos nebaigimo prevencija Europoje. Antros galimybės mokytis suteiktos pamokos“, Europos Sąjungos leidinių biuras, Liuksemburgas, 2014.
„Eurydice“ ir „Cedefop“, „Sprendžiant mokymo įstaigų nebaigimo problemą Europoje. Strategijos, politika ir priemonės“, Europos Sąjungos leidinių biuras, Liuksemburgas, 2014.
Nouwen, W., Clycq, N., Braspenningx, M., Timmerman, C., „Mokyklos lygmens prevencijos ir intervencijos priemonių taikymo įvairiais atvejais analizė“, 6 projekto dokumentas, projektas „RESl.eu“, Migracijos ir kultūrų tyrimų centras, Antverpeno universitetas, 2016.
Papildoma literatūra:
Dynarski, M., Clarke, L., Cobb, B., Finn, J., Rumberger, R., and Smink, J., Dropout prevention: A practice guide, National Center for Education Evaluation and Regional Assistance, Institute of Education Sciences, U.S. Department of Education, Washington, D.C., 2008.
Lamb, S, Markussen, E, Teese, R, Sandberg, N, Polesel, J (eds.) School Dropout and Completion: International comparative studies in theory and policy, Springer, Dordrecht-Heidelberg-London New York, 2011.
Rumberger, R.W. ‘Why students drop out of school’, in Gary Orfield (Ed.), Dropouts in America: Confronting the graduation rate crisis (pp.131-155), Harvard Education Press, Cambridge, MA, 2004.
Rumberger, R.W., and Lim, S. Why students drop out of school: A review of 25 years of research, California Dropout Research Project, UC Santa Barbara, 2008.
